Susipažinkime

Labas. Jeigu tau įdomi mano asmenybė ir kaip atsibeldė į mano gyvenimą fotografija, pataikei į reikiamą vietą. Dar visai neseniai, gal prieš 18 metų, kai buvau visai mažas, stebėdavau savo tėvus, kai per kiekvienas šventes iš spintos išsitraukdavo masinančią mažą dėžutę. Ji buvo magiška – sustabdydavo akimirkas. Stebėdavau užgniaužęs kvapą, didelėmis, išpūstomis akimis, lyg pamatęs žėrintį brangakmenį. Jau tuomet, būdamas 4-5 metų susimąstydavau, kaip gali maža dėžutė - fotoaparatas - atlikti magiškus veiksmus ir pagauti akimirkas. Tuo laiku fotoaparato išsitraukimas iš spintos man būdavo lyg ritualas. Šis stebuklingas daiktas buvo retai matomas mano šeimoje, tad nuotraukomis pavirtusios sustabdytos akimirkos man yra brangios iki šiol. Vėliau, kai paūgėjau ir galėjau pasiekti tą magiškąją dėžutę, slapčiomis pasiimdavau ir bandydavau fiksuoti akimirkas pats, deja, juostelės jame nebūdavo, tad regėti vaizdiniai taip ir liko sklandyti tik prisiminimuose.

Tiesą sakant, fotoaparatą, bėgant metams, užmiršau. Atsirado pirmieji telefonai, kurie galėdavo įamžinti svarbiausius gyvenimo momentus. Juostelių pirkti jau nebereikėjo, tad ir magiškoji dėžutė liko dūlėti spintoje.

Fotografavimas vėl atbudo, kai buvau jau paūgėjęs, turbūt devintoje - dešimtoje klasėje. Tada su savo telefonu įamžinau vieną man brangią sieną. Ant šios buvo užkabinti senelio prisiminimai - įrankių liekanos, jį primenančios ir dabar. Tuo metu neturėjau fotoaparato, o galėjau eksperimentuoti tik su savo telefonu ir iš tiesų nebeprisimenu, kaip vyko nuotraukų retušavimas. Nepaisant to, senelio įrankių nuotrauka buvo išrinkta tarp geriausių viename Kauno kolegijos konkurse. Turbūt šis įvykis ir paskatino mane labiau domėtis fotografija, pažvelgti į kasdienybės nugludintus daiktus tarytum kitomis akimis, kitu kampu.

Šiuo metu fotografija man yra brangiausias ir šilčiausias hobis. Žvelgdamas pro asmeninę ieškojimų prizmę, supratau, kad maloniausia gaudyti žmonių emocijas, pažinti asmenybes ir atskleisti jas įstabiausiomis spalvomis. Fotoaparatas tapo jausmų gaudykle, padedančia suturėti tikras emocijas: nesvarbu, ar tai būtų juokas, šypsenos pliūpsnis, džiaugsmo ašara, ar nerimo akimirka. Ta magiškoji dėžutė, kuri taip retai pasirodydavo mano gyvenime, tapo man tokia artima, kad šiuo metu savo gyvenimo negalėčiau be jos įsivaizduoti.